„Garbusis, ateina į Kėsamutį vieni atsiskyrėliai ir brahmanai. Jie aiškina, nušviečia savo pačių įsitikinimus, o kitų teiginius peikia, keikia, niekina ir menkina. Tuomet, Garbusis, ateina į Kėsamutį kiti atsiskyrėliai ir brahmanai. Jie taip pat aiškina, nušviečia savo pačių įsitikinimus, o kitų teiginius peikia, keikia, niekina ir menkina. Dėl jų, Garbusis, mus ima abejonės, nesame tikri, kuris iš šių garbingųjų atsiskyrėlių ir brahmanų kalba tiesą, o kuris melą.” „Tikrai, kalamai, jums dera abejoti, dera būti netikriems, netikrumas jums kilo dėl abejotino dalyko. Dabar, žiūrėkite, kalamai, nesivadovaukite nei apreiškimu, nei tradicija, nei gandais. Nesivadovaukite nei religinių tekstų autoritetu, nei paprasta logika ar išvada, nei atsižvelgdami į regimybę, nei mėgavimusi spekuliatyviomis nuomonėmis, nei tariamomis galimybėmis, nei mintimi „tai mūsų mokytojas”. Bet, kalamai, kai patys žinosite, kad tam tikros būsenos (dhamma) yra nedoros (akusala), smerktinos ir peikiamos išmintingųjų, kad jų iššaukimas ir buvimas jose neša žalą ir kančią, atsisakykite jų. Kaip manote, kalamai, kai žmoguje kyla godumas, jis kyla į naudą ar į žalą?” „Į žalą, Garbusis.” „Be to, Kalamai, tas gobšus žmogus, kurio širdis yra apimta, užvaldyta godumo, ir gyvybę atima, ir vagia, ir svetimauja, ir meluoja, ir kitus ragina taip pat elgtis. Tai jam ilgą laiką neš žalą ir kančią.” „Taip, Garbusis.” „Kaip manote, kalamai, kai žmoguje kyla neapykanta, ji kyla į naudą ar į žalą?” „Į žalą, Garbusis.” „Be to, Kalamai, tas supykęs žmogus, kurio širdis yra apimta, užvaldyta neapykantos, ir gyvybę atima, ir vagia, ir svetimauja, ir meluoja, ir kitus ragina taip pat elgtis. Tai jam ilgą laiką neš žalą ir kančią.” „Taip, Garbusis.”