Kartą Palaimintasis buvo apsistojęs vadžių krašte Kotigamoje. Ten gi Palaimintasis kreipėsi į vienuolius: „Vienuoliai, tai dėl keturių taurinančių tiesų nežinojimo ir neperpratimo tiek ilgai užtruko ir mano, ir jūsų klajonės, sukimasis samsaroje. Kokių keturių? Dėl kančios, veinuoliai, taurinančios tiesos nežinojimo ir neperpratimo tiek ilgai užtruko ir mano, ir jūsų klajonės, sukimasis samsaroje. Dėl kančios šaltinio taurinančios tiesos … Dėl kančios baigties taurinančios tiesos … Dėl kelio vedančio į kančios baigtį taurinančios tiesos nežinojimo ir neperpratimo tiek ilgai užtruko ir mano, ir jūsų klajonės, sukimasis samsaroje. Ši, vienuoliai, taurinanti kančios tiesa yra suprasta ir perprasta, taurinanti kančios šaltinio tiesa suprasta ir perprasta, taurinanti kančios baigties tiesa suprasta ir perprasta, taurinanti kelio vedančio į kančios baigtį tiesa suprasta ir perprasta, troškimas būti nukirstas, vedlys į būtį panaikintas, nebebus čia daugiau būties.” Štai ką pasakė Palaimintasis. Tai pasakė Gerai Žengęs, o toliau mokytojas tarė štai ką: „Dėl keturių taurinančių tiesų nematymo tokiomis, kaip jos yra iš tikrųjų, ilgai užtruko sukimasis samsaroje nuo vieno gimimo į kitą. Bet dabar jos pamatytos, pašalintas vedlys į būtį, nukirsta kančios šaknis, nuo šiol nebebus kito gimimo.”