Bet pažvelgus į dievybių valdovo Sakkos, ar dievybių valdovo Padžapačio, ar dievybių valdovo Varunos, ar dievybių valdovo Ysanos vėliavos viršūnę, sukilusi baimė, siaubas ar šiurpas gali praeiti, gali ir nepraeiti. Dėl kokios priežasties? Juk Sakka, vienuoliai, dievybių valdovas nėra palikęs nei aistros, nei neapykantos, nei paklydimo, jis gali išsigąsti, nustėrti, pašiurpti, pabėgti. Aš gi, vienuoliai, sakau taip: „Jei, vienuoliai, nuėjus į mišką, ar po medžių, ar į atokią vietą, jums kiltų baimė, siaubas ar šiurpas, tuomet turėtumėte atminti apie mane: „Šis Palaimintasis yra arahantas, tobulai nušvitęs, pasiekęs žinojimą ir gerą elgesį, gerai žengęs, žinantis pasaulį, neprilygstamas tramdytinų žmonių auklėtojas, dievybių ir žmonių mokytojas, nušvitęs, palaimintas.” Atminus mane, vienuoliai, jums sukilusi baimė, siaubas ar šiurpas praeis. O jei manęs neatmintumėte, atminkite apie Mokymą: „Gerai išdėstytas Palaimintuoju Mokymas, jis matomas čia ir dabar, nesensta, ragina įsitikinti (jo tikrumu), yra vertas taikymo, turi būti asmeniškai pažintas išmintingųjų.” Atminus Mokymą, vienuoliai, jums sukilusi baimė, siaubas ar šiurpas praeis.