„Ir kaip, vienuoliai, išlavinta, dažnai praktikuota atida kūnui duoda didžiulę naudą ir vaisius? Štai vienuolis nuėjęs ar į mišką, ar po medžiu, ar į atokią vietą atsisėda sukryžiavęs kojas, laikydamas kūną tiesiai, sutelkęs atidą priešais save. Jis įkvepia (būdamas) atidus, iškvepia (būdamas) atidus. Ilgai įkvėpdamas jis supranta: „Įkvepiu ilgai”, – ilgai iškvėpdamas supranta: „Iškvepiu ilgai”. Trumpai įkvėpdamas jis supranta: „Įkvepiu trumpai”, – trumpai iškvėpdamas supranta: „Iškvepiu trumpai”. Jis mokosi: „Įkvėpsiu patirdamas visą kūną”, – mokosi: „Iškvėpsiu patirdamas visą kūną”. Jis mokosi: „Įkvėpsiu nuramindamas kūno darinius”, – mokosi: „Iškvėpsiu nuramindamas kūno darinius”. Kai jis taip gyvena, būdamas budrus, entuziastingas ir energingas, paliekami pasaulietinio gyvenimo prisiminimai ir mintis. Juos palikus, protas nurimsta, nutyla, susivienija ir susitelkia. Taip vienuolis lavina atidą kūnui.