„Doram žmogui, vienuoliai, tam, kuris pasižymi dorove, nereikia sužadinti ketinimo „o, kad man nekiltų apgailestavimų”. Toks jau yra dėsningumas (dhammatā), vienuoliai, kad pasižyminčiajam dorove nekyla apgailestavimų. Neapgailestaujančiajam, vienuoliai, nereikia sužadinti ketinimo, „o, kad man kiltų džiaugsmas”. Toks jau yra dėsningumas, vienuoliai, kad neapgailestaujančiajam kyla džiaugsmas. Besidžiaugiančiajam, vienuoliai, nereikia sužadinti ketinimo, „o, kad man kiltų ekstazė”. Toks jau yra dėsningumas, vienuoliai, kad besidžiaugiančiajam kyla ekstazė. Tam, kurio protas ekstazėje, vienuoliai, nereikia sužadinti ketinimo, „o, kad mano kūnas nurimtų”. Toks jau yra dėsningumas, vienuoliai, kad tam, kurio protas ekstazėje, kūnas nurimsta. Tam, kurio kūnas nurimęs, vienuoliai, nereikia sužadinti ketinimo, „o, kad jausčiau palaimą”. Toks jau yra dėsningumas, vienuoliai, kad tas, kurio kūnas nurimęs, jaučia palaimą. Palaimingajam, vienuoliai, nereikia sužadinti ketinimo, „o, kad mano protas susitelktų”. Toks jau yra dėsningumas, vienuoliai, kad palaimingojo protas susitelkia. Susitelkusiajam, vienuoliai, nereikia sužadinti ketinimo, „o, kad sužinočiau ir pamatyčiau kaip yra iš tikrųjų”. Toks jau yra dėsningumas, vienuoliai, kad susitelkusysis žino ir mato kaip yra iš tikrųjų. Žinančiajam ir matančiajam, vienuoliai, kaip yra iš tikrųjų nereikia sužadinti ketinimo, „o, kad nusivilčiau (samsara), o, kad išblėstų aistra.” Toks jau yra dėsningumas, vienuoliai, kad žinantysis ir matantysis kaip yra iš tikrųjų nusivilia (samsara), išblėsta (jo) aistra. Tam, kuris nusivylė (samsara), kurio aistra išblėso, vienuoliai, nereikia sužadinti ketinimo, „o, kad pažinčiau išsilaisvinimo žinojimą ir matymą”. Toks jau yra dėsningumas, vienuoliai, kad tas, kuris nusivylė (samsara), kurio aistra išblėso, pažįsta išsilaisvinimo žinojimą ir matymą.