Jis kiršina. Išgirdęs čia, pasakoja kitur, tam, kad supykdytų anuos su čionykščiais; arba išgirdęs ten, pasakoja čia, tam, kad supykdytų čionykščius su anais. Taip jis suardo, suskaldo santarvę, neleidžia jai atsirasti. Jis žavisi susiskaldymu, gėrisi susiskaldymu, savo kalba skatina susiskaldymą. Jis kalba šiurkščiai, taria žodžius, kurie yra šaižūs, raižūs, skaudinantys kitus, žeidžiantys kitus, ant pykčio ribos, nevedantys į sutelktį. Jis tuščiai plepa, kalba ne laiku, kalba, ko nebūta, kalba, kas kenksminga, kalba ne apie mokymą, ne apie discipliną. Jo kalba bevertė, nesavalaikė, nepagrįsta, neapibrėžta ir beprasmė. Taip, Čunda, užsiteršimas kalba – keturlypis. Ir kaip, Čunda, užsiteršimas mąstymu – trilypis? Štai, Čunda, kažkas yra gobšus. Apie kitų žmonių turtą ir nuosavybę jis galvoja: „O, kad tai, kas priklauso kitam būtų mano!” Jis turi piktanorišką mąstymą, blogus ketinimus: „Te šios būtybės žūsta, būna nužudytos, užmuštos, panaikintos ar pašalintos.” Jis turi neteisingą požiūrį, iškreiptą matymą: „Nėra dovanų, nėra aukų, nėra aukojimų, nėra gerų ir blogų veiksmų vaisių, rezultatų, nėra šio pasaulio, nėra kito pasaulio, nėra motinos, nėra tėvo, nėra savaime gimusių būtybių, nėra pasaulyje teisingai žengusių, teisingų pasiekimų atsiskyrėlių ar brahmanų, kurie būtų paskelbę patys tiesiogine patirtimi pažinę šį ir kitą pasaulius.” Taip, Čunda, užsiteršimas mąstymu – trilypis.