Apie tai, vienuoliai, apmokytas tauriųjų mokinys svarsto taip: „Aš gi dabar esu ėdamas materialios formos. Ir praeity buvau ėdamas materialios formos lygiai taip pat kaip ir dabar. Ir jei ieškosiu džiaugsmo ateities materialioje formoje, tuomet ir ateity būsiu ėdamas materialios formos lygiai taip pat kaip ir dabar.” Dėl tokio apmąstymo, jis tampa abejingu praeities materialiai formai. Jis neieško džiaugsmo ateities materialioje formoje ir praktikuoja tam, kad nusiviltų dabarties materialia forma, kad išblėstų (jos) troškimas, kad (ji) baigtų egzistuoti. „Aš gi dabar esu ėdamas jausmo tono. Ir praeity buvau ėdamas jausmo tono lygiai taip pat kaip ir dabar. Ir jei ieškosiu džiaugsmo ateities jausmo tone, tuomet ir ateity būsiu ėdamas jausmo tono lygiai taip pat kaip ir dabar.” Dėl tokio apmąstymo, jis tampa abejingu praeities jausmo tonui. Jis neieško džiaugsmo ateities jausmo tone ir praktikuoja tam, kad nusiviltų dabarties jausmo tonu, kad išblėstų aistra (jam), kad (jis) baigtų egzistuoti. „Aš gi dabar esu ėdamas suvokimo … „Aš gi dabar esu ėdamas proto darinių. Ir praeity buvau ėdamas proto darinių lygiai taip pat kaip ir dabar. Ir jei ieškosiu džiaugsmo ateities proto dariniuose, tuomet ir ateity būsiu ėdamas proto darinių lygiai taip pat kaip ir dabar.” Dėl tokio apmąstymo, jis tampa abejingu praeities proto dariniams. Jis neieško džiaugsmo ateities proto dariniuose ir praktikuoja tam, kad nusiviltų dabarties proto dariniais, kad išblėstų aistra (jiems), kad (jie) baigtų egzistuoti.