Tai matydamas, vienuoliai, apmokytas tauriųjų mokinys nusivilia ir materialia forma, nusivilia ir jausmo tonu, nusivilia ir suvokimu, nusivilia ir proto dariniais, nusivilia ir sąmone. Nusivylus išblėsta aistra. Išblėsus aistrai išsilaisvinama. Išsilaisvinus ateina žinojimas, kad yra išsilaisvinta … nebebus čia daugiau būties.” Štai ką pasakė Palaimintasis. Tai pasakė Gerai Žengęs, o toliau mokytojas tarė štai ką: „Materija lyg putų gumulas, jausmo tonas lyg burbulas, suvokimas lyg miražas, proto dariniai lyg banano augalas, o sąmonė lyg magijos šou – taip mokyta Saulės Gentainio. Kad ir kaip jis apie tai mąstytų, visapusiškai tai tyrinėtų, apžiūrėdamas iš esmės, mato: tai yra tuščia ir dyka. Ir šio kūno atžvilgiu Giliai Išmintingojo mokyta, kad netekusi trijų savybių materija matoma išmesta: kai gyvybė, šiluma ir sąmonė palieka šį kūną, jis guli išmestas, tapęs kitų valgiu, bedvasis. Toks tas tęstinumas, ši iliuzija, kvailių užkalbėtoja, tai mokyta esą žudikas, šerdies tame nėra. Energingas vienuolis taip turėtų žiūrėti į sandus, ir dieną, ir naktį aiškiai suprantantis, atidus, te palieka jis visus pančius, te pasidaro sau prieglobstį, norintysis nemirtingojo pagrindo, turėtų elgtis taip lyg jo galva būtų liepsnose.”