Kaip manote, vienuoliai, Materiali forma yra pastovi ar nepastovi?” „Nepastovi, Garbusis.” „O tai, kas nepastovu, yra nepatenkinama ar malonu?” „Nepatenkinama, Garbusis.” „O ar sumanu į tai, kas yra nepastovu, nepatenkinama, permaininga, žiūrėti taip: „Tai „mano”, aš esu tai, tai – „manasis aš”?” „Ne, Garbusis.” „Jausmo tonas yra pastovus ar nepastovus?” … „Suvokimas yra pastovus ar nepastovus?” … „Proto dariniai yra pastovūs ar nepastovūs?” … „Sąmonė yra pastovi ar nepastovi?” „Nepastovi, Garbusis.” „O tai, kas nepastovu, yra nepatenkinama ar malonu?” „Nepatenkinama, Garbusis.” „O ar sumanu į tai, kas yra nepastovu, nepatenkinama, permaininga, žiūrėti taip: „Tai „mano”, aš esu tai, tai – „manasis aš”?” „Ne, Garbusis.” „Todėl, vienuoliai, bet kokia materiali forma – praeities, dabarties ar ateities, vidinė ar išorinė, akivaizdi ar subtili, prastesnė ar puikesnė, tolima ar artima – visa materiali forma (matytina taip): „Tai nėra „mano”, aš nesu tai, tai ne „manasis aš”.” Tas su teisingu supratimu turi būti pamatyta taip, kaip tai iš tiesų yra. Bet koks jausmo tonas … Bet koks suvokimas … Bet kokie proto dariniai … Bet kokia sąmonė – praeities, dabarties ar ateities, vidinė ar išorinė, akivaizdi ar subtili, prastesnė ar puikesnė, tolima ar artima – visa sąmonė (matytina taip): „Tai nėra „mano”, aš nesu tai, tai ne „manasis aš”.” Tas su teisinga išmintimi turi būti pamatyta taip, kaip tai iš tiesų yra. Tokį, vienuoliai, vadina tauriųjų mokiniu, kuris mažina, o ne kaupia, kuris palieka, o ne savinasi, kuris išvaiko, o ne sujungia, kuris išsklaido, o ne smilkina. Ir ką jis mažina, o ne kaupia? Mažina, o ne kaupia materialią formą. Mažina, o ne kaupia jausmo toną. Mažina, o ne kaupia suvokimą. Mažina, o ne kaupia proto darinius. Mažina, o ne kaupia sąmonę. Ir ką jis palieka, o ne savinasi? Palieka, o ne savinasi materialią formą. Palieka, o ne savinasi jausmo toną. Palieka, o ne savinasi suvokimą. Palieka, o ne savinasi proto darinius. Palieka, o ne savinasi sąmonę. Ir ką is išvaiko, o ne sujungia? Išvaiko, o ne sujungia materialą formą. Išvaiko, o ne sujungia jausmo toną. Išvaiko, o ne sujungia suvokimą. Išvaiko, o ne sujungia proto darinius. Išvaiko, o ne sujungia sąmonę. Ir ką jis išsklaido, o ne smilkina? Išsklaido, o ne smilkina materialią formą. Išsklaido, o ne smilkina jausmo toną. Išsklaido, o ne smilkina suvokimą. Išsklaido, o ne smilkina prodo darinius. Išsklaido, o ne smilkina sąmonę. Tai matydamas, vienuoliai, apmokytas tauriųjų mokinys nusivilia ir materialia forma, nusivilia ir jausmo tonu, nusivilia ir suvokimu, nusivilia ir proto dariniais, nusivilia ir sąmone. Nusivylus išblėsta aistra. Išblėsus aistrai išsilaisvinama. Išsilaisvinus ateina žinojimas, kad yra išsilaisvinta. Jis supranta, kad panaikintas (kitas) gimimas, nugyventas šventas gyvenimas, padaryta tai, kas turi būti padaryta, nebebus čia daugiau būties.