Į tai, Garbusis, Adžita Kesakambala man pasakė štai ką: „Nėra, karaliau, dovanų, nėra aukų, nėra aukojimų, nėra gerų ir blogų veiksmų vaisių, rezultatų, nėra šio pasaulio, nėra kito pasaulio, nėra motinos, nėra tėvo, nėra savaime gimusių būtybių, nėra pasaulyje teisingai žengusio, teisingų pasiekimų atsiskyrėlio ar brahmano, kuris būtų paskelbęs pats tiesiogine patirtimi pažinęs šį ir kitą pasaulius. Šis žmogus yra sudarytas iš keturių didžiųjų elementų. Jam mirus, žemė parkeliauja, grįžta į žemės visumą, vanduo parkeliauja, grįžta į vandens visumą, ugnis parkeliauja, grįžta į ugnies visumą, vėjas parkeliauja, grįžta į vėjo visumą, o jusliniai gebėjimai išsisklaido į erdvę. Keturi vyrai pasiėmę karstą neša mirusįjį. Kol jie nepasiekia kremacijos vietos, skamba iškilmingi posmai. Belieka balsvi kaulai, o (jo daryti) aukojimai virsta pelenais. Dovanų aukojimas yra kvailių mokymas. Bergždžia, melaginga ir tuščia sakyti, kad tai prasminga doktrina. Ir kvailiai, ir išminčiai po kūno žūties išnyksta, pradingsta, neegzistuoja po mirties.”