Ir štai vidury mangų giraitės Magadhos karalių Adžatasatų Vedehiputą apėmė baimė, suėmė šiurpas, iš baimės jam pasišiaušė plaukai. Išsigandęs, sunerimęs, su iš baimės pasišiaušusiais plaukais Magadhos karalius Adžatasatus Vėdėhiputa pasakė Džyvakai Komarabhačai: „Ar kartais neapgaudinėji manęs, mielas Džyvaka? Ar kartais neapsuki manęs, mielas Džyvaka? Ar kartais neišduodi manęs priešams, mielas Džyvaka? Juk kaip galėtų iš tokios didelės vienuolių bendruomenės, iš tūkstančio dviejų šimtų penkiasdešimties vienuolių, nesigirdėti nei čiaudėjimo, nei kosėjimo, nei jokio kito triukšmo?” „Nebijokite, karaliau, nebijokite, karaliau! Neapgaudinėju jūsų, didenybe. Neapsuku jūsų, didenybe. Neišduodu jūsų priešams, didenybe. Eikite pirmyn, karaliau, eikite pirmyn, karaliau, tai dega lempos paviljone.”

3. Klausimas apie atsiskyrimo vaisius

Ir štai Magadhos karalius Adžatasatus Vėdėhiputa, kiek buvo įmanoma nukeliavęs drambliu, nulipo nuo dramblio ir pėsčias nuėjo iki paviljono durų. Atėjęs jis pasakė Džyvakai Komarabhačai: „Bet kur, mielas Džyvaka, yra Palaimintasis?” „Štai, karaliau, Palaimintasis! Štai Palaimintasis sėdi atsirėmęs į vidurinį stulpą, veidu į rytus, pagerbtas vienuolių bendruomenės.” Ir štai Magadhos karalius Adžatasatus Vėdėhiputa nuėjo pas Palaimintąjį, atėjęs atsistojo iš šono. Stovėdamas gi iš šono Magadhos karalius Adžatasatus Vėdėhiputa tylėjo. Apžvelgęs tylią kaip tyras ežeras vienuolių bendruomenę, jis su jausmu ištarė: „Tegul mano sūnus Udajabhada įgyja tokią ramybę, kokia dabar yra apdovanota ši vienuolių bendruomenė!” „Karaliau, ar nukeliavai (mintimis) pas savo brangiuosius?” „Brangus man, Garbusis, sūnus Udajabhada. Tegul mano sūnus Udajabhada įgyja tokią ramybę, kokia dabar yra apdovanota ši vienuolių bendruomenė!”