Jei jis jaučia nei nemalonų, nei malonų jausmo toną, jis jaučia jį nebūdamas (teršalų) pančiuose. Tokį, vienuoliai, vadina apmokytu tauriųjų mokiniu, tuo, kuris nėra gimimo, senėjimo ir mirties pančiuose; kuris nėra liūdesio, verksmų, skausmo, nepasitenkinimo ir nevilties pančiuose; kuris nėra kančios pančiuose, aš sakau. Štai toks, vienuoliai, yra skirtumas, nepanašumas, nevienodumas tarp apmokyto tauriųjų mokinio ir neapmokyto eilinio žmogaus. Turintysis išminties, daug mokytas nepatiria malonaus ir nemalonaus (protinio) jausmo. Toks yra didžiulis skirtumas tarp eilinio žmogaus ir gabaus išmintingojo. Daug mokytas apie sudėtinius reiškinius, su įžvalga matantis šį ir kitą pasaulį, tokio proto nesutrikdo mieli reiškiniai, ir nemielam jis nesipriešina. Pritarimas ar pasipriešinimas jame išsklaidyti, baigėsi, jų nebėra. Pažinęs nesuteptą lygmenį, kuriame nėra liūdesio, jis jį teisingai supranta, jis peržengė (visą) būtį.”