„Artimas krantas, vienuoli, – tai šešių vidinių jutimo sričių metafora. Tolimas krantas, vienuoli, – tai šešių išorinių jutimo sričių metafora. Paskęsti vidury, vienuoli, – tai džiugesio ir aistros metafora. Būti išmestu į krantą, vienuoli, – tai savimanos metafora. Ir ką, vienuoli, reiškia būti sugriebtu žmonių? Vienuoli, gyventi namų šeimininkų draugijoje, džiaugtis su jais, liūdėti su jais, būti laimingu, kai jie laimingi, kankintis, kai jie kenčia, įsitraukti į jų veiklą ir pareigas – tai, vienuoli, reiškia būti sugriebtu žmonių. Ir ką, vienuoli, reiškia būti sugriebtu ne žmonių? Kažkas čia praktikuoja šventą gyvenimą norėdamas atgimti dievybių pasaulyje, galvodamas: „Šios dorovės, įžadų, savęs kankinimo ar skaistaus gyvenimo dėka atgimsiu dievybe arba viena iš dievybių.” Tai, vienuoli, reiškia būti sugriebtu ne žmonių. Būti įtrauktu į sūkurį, vienuoli, – tai penkių rūšių juslinių malonumų metafora. Ir ką reiškia būti supuvusiu iš vidaus? Kažkas čia yra morališkai žlugęs, blogos prigimties, nešvaraus ir abejotino elgesio, veikiantis paslapčiomis, netikras vienuolis apsimetantis vienuoliu, neskaistuolis apsimetantis skaistuoliu, supuvęs iš vidaus, gaišlus ir purvinas žmogus. Tai, vienuoli, reiškia būti supuvusiu iš vidaus.”