Tuo gi pat metu netoli Palaimintojo stovėjo piemuo Nanda. Ir štai piemuo Nanda tarė Palaimintajam: „Aš, Garbusis, nei priartėsiu prie artimojo kranto, nei priartėsiu prie tolimojo kranto, nei paskęsiu vidury, nei būsiu išmestas į krantą, nei būsiu sugriebtas žmonių, nei būsiu sugriebtas ne žmonių, nei būsiu įtrauktas į sūkurį, nei būsiu supuvęs iš vidaus. Norėčiau, Garbusis, Palaimintojo akivaizdoje žengti priekin į benamį gyvenimą ir gauti pilną įšventinimą į vienuolius.” „Ką gi, Nanda, tuomet nuvesk karves pas šeimininką!” „Karvės, Garbusis, yra prisirišusios prie veršiukų, jos nueis pačios.” „Nuvesk, Nanda, karves pas šeimininką pats!” Ir štai piemuo Nanda nuvedė karves pas šeimininką ir nuėjo pas Palaimintąjį. Atėjęs, tarė Palaimintajam: „Karvės, Garbusis, nuvestos pas šeimininką. Norėčiau, Garbusis, Palaimintojo akivaizdoje žengti priekin į benamį gyvenimą ir gauti pilną įšventinimą į vienuolius.” Ir žengė gi piemuo Nanda priekin į benamį gyvenimą ir gavo pilną įšventinimą į vienuolius Palaimintojo akivaizdoje. Netrukus gi po įšventinimo, visai ne už ilgo garbingasis Nanda gyvendamas vienas … Ir garbingasis Nanda tapo vienu iš arahantų.

19. Gyvačių skyrius

242. Antroji sutta su palyginimu su rąstu