„Vienuoliai, neapmokytas, eilinis žmogus, jaučia malonų jausmo toną, nemalonų jausmo toną ir nei nemalonų, nei malonų jausmo toną. Vienuoliai, apmokytas tauriųjų mokinys taip pat jaučia malonų jausmo toną, nemalonų jausmo toną ir nei nemalonų, nei malonų jausmo toną. Koks čia, vienuoliai, yra skirtumas, nepanašumas, nevienodumas tarp apmokyto tauriųjų mokinio ir neapmokyto eilinio žmogaus?” „Garbusis, mūsų mokymai šaknijasi Palaimintajame, vadovaujamės Palaimintuoju, remiamės Palaimintuoju. Būtų gerai, jei Palaimintasis paaiškintų šio teiginio prasmę. Išgirdę iš Jo, vienuoliai tai įsimins.” „Vienuoliai, kai neapmokytas eilinis žmogus pajaučia nemalonų jausmo toną, jis liūdi, kankinasi, rauda, mušasi į krūtinę ir tampa sumišęs. Jis jaučia du jausmus: kūnišką ir protinį. Įsivaizduokite, vienuoliai, kad žmogų persmeigė strėlė, o iškart po to jį persmeigė antra strėlė. Taip, vienuoliai, tas žmogus jaustų dviejų strėlių sukeltą jausmo toną. Lygiai gi taip, vienuoliai, kai neapmokytas eilinis žmogus pajaučia nemalonų jausmo toną, jis liūdi, kankinasi, rauda, mušasi į krūtinę ir tampa sumišęs. Jis jaučia du jausmus: kūnišką ir protinį. Pajautęs tą patį nemalonų jausmo toną, jis juo bjaurisi. Kai jis bjaurisi skausmingu jausmu, už to glūdi giluminis polinkis bjaurėtis skausmingu jausmu. Pajautęs nemalonų jausmo toną, jis ieško džiaugsmo jusliniuose malonumuose. Kokia yra to priežastis? Ogi neapmokytas eilinis žmogus nesupranta kaip kitaip, nei per juslinį malonumą, pabėgti nuo skausmingo jausmo. Kai jis ieško džiaugsmo jusliniuose malonumuose, už to glūdi giluminis polinkis geisti malonaus jausmo. Jis nesupranta kokie iš tikrųjų yra šių jausmų kilmė ir išnykimas, (jų) saldybė, kartumas ir išsigelbėjimas (iš jų). Kai jis šių dalykų nesupranta, jame glūdi giluminis polinkis į neišmanymą apie nei nemalonų, nei malonų jausmo toną. Jei jis jaučia malonų jausmo toną, jis jaučia jį būdamas (teršalų) pančiuose. Jei jis jaučia nemalonų jausmo toną, jis jaučia jį būdamas (teršalų) pančiuose. Jei jis jaučia nei nemalonų, nei malonų jausmo toną, jis jaučia jį būdamas (teršalų) pančiuose. Tokį, vienuoliai, vadina neapmokytu eiliniu žmogumi, tuo, kuris yra gimimo, senėjimo ir mirties pančiuose; kuris yra liūdesio, verksmų, skausmo, nepasitenkinimo ir nevilties pančiuose; kuris yra kančios pančiuose, aš sakau. Vienuoliai, kai apmokytas tauriųjų mokinys pajaučia nemalonų jausmo toną, jis neliūdi, nesikankina, nerauda, nesimuša į krūtinę ir netampa sumišęs. Jis jaučia vieną jausmo toną: kūnišką, ne protinį.