Įsivaizduokite, vienuoliai, kad žmogų persmeigė strėlė, o iškart po to jo nepersmeigė antra strėlė. Taip, vienuoliai, tas žmogus jaustų vienos strėlės sukeltą jausmo toną. Lygiai gi taip, vienuoliai, kai apmokytas tauriųjų mokinys pajaučia nemalonų jausmo toną, jis neliūdi, nesikankina, nerauda, nesimuša į krūtinę ir netampa sumišęs. Jis jaučia vieną jausmo toną: kūnišką, ne protinį. Pajautęs tą patį nemalonų jausmo toną, jis juo nesibjauri. Kai jis nesibjauri skausmingu jausmu, už to neglūdi giluminis polinkis bjaurėtis skausmingu jausmu. Pajautęs nemalonų jausmo toną, jis neieško džiaugsmo jusliniuose malonumuose. Kokia yra to priežastis? Ogi apmokytas tauriųjų mokinys supranta kaip kitaip, nei per juslinį malonumą, pabėgti nuo skausmingo jausmo. Kai jis neieško džiaugsmo jusliniuose malonumuose, už to neglūdi giluminis polinkis geisti malonaus jausmo. Jis supranta kokie iš tikrųjų yra šių jausmų kilmė ir išnykimas, (jų) saldybė, klartumas ir išsigelbėjimas (iš jų). Kai jis šiuos dalykus supranta, tai jame neglūdi giluminis polinkis į neišmanymą apie nei nemalonų, nei malonų jausmo toną. Jei jis jaučia malonų jausmo toną, jis jaučia jį nebūdamas (teršalų) pančiuose. Jei jis jaučia nemalonų jausmo toną, jis jaučia jį nebūdamas (teršalų) pančiuose.