Panašiai, brahmanai, kaip stiprus vyras ant liežuvio galiuko suformavęs seilių gumulėlį be vargo jį išpjautų, taip ir žmogaus gyvenimas, brahmane, yra panašus į seilių gumulėlį. Jis yra ribotas … Panašiai, brahmane, kaip mėsos gabalas, įmestas į per dieną įkaitintą geležinę keptuvę, greitai išnyksta, neilgai išsilaiko, taip ir žmogaus gyvenimas, brahmane, yra panašus į mėsos gabalą. Jis yra ribotas … Panašiai, brahmane, kaip skerstina karvė vedama į skerdyklą, kad ir kokią koją ji pakelia, ji yra arti skerdimo, arti mirties, taip ir žmogaus gyvenimas, brahmane, yra panašus į skerstiną karvę. Jis yra ribotas, greitai prabėgantis, kupinas kančių ir nelaimių. Tai reikia suprasti su išmintimi. Reikia daryti tai, kas dora, gyventi šventą gyvenimą. Nėra gimusiojo be mirties.” Na bet tais laikais, vienuoliai, žmonių gyvenimo trukmė buvo šešiasdešimt tūkstančių metų. Merginos galėjo tekėti, kai joms sueidavo penki šimtai metų. Tais laikais, vienuoliai, žmones kankino tik šešios negalios: šaltis, karštis, alkis, troškulys ir poreikis tuštintis bei šlapintis. Nors, vienuoliai, žmonių gyvenimo trukmė buvo tokia ilga ir jie gyveno taip ilgai, nors jų negalios ir buvo tokios menkos, mokytojas Araka vis tiek davė savo mokiniams tokį mokymą: „Brahmane, žmogaus gyvenimas yra trumpas, ribotas, greitai prabėgantis, kupinas kančių ir nelaimių. Tai reikia suprasti su išmintimi. Reikia daryti tai, kas dora, gyventi šventą gyvenimą. Nėra gimusiojo be mirties.”