Pykstantieji nusižudo įvairiais būdais, pametę galvą dėl visokiausių dalykų. Peiliu jie nusižudo, pamišę praryja nuodų, miršta pasikorę, nušokę nuo kalno ar skardžio. Kai jie savo elgesiu sužlugdo klestėjimą ir pražudo save, jie nesupranta, kad pyktis žlugdo. Taip pykčio pavidalu Maros spąstai glūdi viduje, juos reikia pašalinti susitramdymu, supratimu, uolumu ir teisingu požiūriu. Kaip išminčius turėtų pašalinti šią nedorybę, Lygiai taip mokykitės Dhammoje: „Te mūsų veidai nebūna persikreipę!” Be pykčio, be rūpesčių, be godulio, be troškimų, susitramdę, palikę pyktį, neturintieji ydingų polinkių pasiekia galutinę nibbāną.”