„Esame vieni, Meghija, palauk, kol ateis kitas vienuolis.” Antrą kartą garbingasis Meghija tarė Palaimintajam: „Garbusis, Palaimintajam nebereikia nieko daugiau daryti ir nereikia pakartoti to, kas jau padaryta. Man gi, Garbusis, yra dar ką padaryti ir reikia kartoti tai, kas jau padaryta. Jei Palaimintasis leis, eičiau į tą mangų giraitę medituoti.” „Esame vieni, Meghija, palauk, kol ateis kitas vienuolis.” Trečią kartą garbingasis Meghija tarė Palaimintajam: Garbusis, Palaimintajam nebereikia nieko daugiau daryti ir nereikia pakartoti to, kas jau padaryta. Man gi, Garbusis, yra dar ką padaryti ir reikia kartoti tai, kas jau padaryta. Jei Palaimintasis leis, eičiau į tą mangų giraitę medituoti.” Kadangi tu kalbi apie meditaciją, Meghija, ką aš tau galiu pasakyti? Gali daryti tai, kam manai laikas.” Ir štai garbingasis Meghija atsikėlė, pasveikino Palaimintąjį ir, išėjo neatsukdamas į jį nugaros, leidosi link mangų giraitės. Atėjęs į giraitę atsisėdo po medžiu dienai praleisti. Ir štai garbingajam Meghijai būnant toje mangų giraitėje, vis kilo trijų rūšių blogos nedoros mintys: mintys, susijusios su juslinių malonumų geismu, piktais norais ir žiaurumu. Tuomet jis pagalvojo: „Nieko sau! Neįtikėtina! Aš gi žengiau priekin iš namų į gyvenimą be namų iš tikėjimo, tačiau mane vis dar persekioja šios trijų rūšių blogos nedoros mintys: mintys, susijusios su juslinių malonumų geismu, piktais norais ir žiaurumu.”