Pasiutęs iš pykčio, jis prisidaro sau gėdos. Giminės, artimieji bei draugai vengia pikčiurnos. Pyktis veda į pragaištį, pyktis suaudrina širdį. Iš vidaus kylančio pavojaus žmogus nesupranta, pykstantis, nežino, kas yra gerai, pykstantis nemato Dhammos. Būna (tik) aklina tamsa, kai žmogų užvaldo pyktis. Dėl to, ką supykęs sugriauna, (padaręs) sunkiai padaroma lyg tai būtų lengva, vėliau, kai atlyžta, jis kankinasi lyg ugnies deginamas. Jis rodo perkreiptą veidą, kaip rūkstanti ugnis dūmus. Kai iš jo pasklinda pyktis, tai erzina žmones. Jis neturi nei gėdos, nei sąžinės jausmo, ir kalba jis nepagarbiai. Užvaldytajam pykčio nėra jokios (prieglobsčio) salos. Apie veiksmus, dėl kurių (vėliau) kankinamasi, esančius toli nuo dorųjų, papasakosiu, to paklausykite! Pykstantis užmuša tėvą, nužudo motiną. Pykstantis užmuša brahmaną, nužudo eilinį žmogų. Tą mamą, žmogų maitinusią, parodžiusią jam pasaulį, davusią gyvybę ir ramybę, nužudo pykdamas eilinis žmogus. Toms būtybėms, kaip ir (jis sau) pačiam, jos pačios brangiausios.