Jei, vienuoliai, vienuolio, įpratusio dažnai suvokti savasties nebuvimą kančioje, protas tapatinasi su šiuo kūnu su sąmone ir su išoriniais objektais, savinasi juos ir turi savimaną; jei jis neįveikė skirstymo, nėra nurimęs ir tinkamai išsilaisvinęs, tas vienuolis turėtų suprasti: „Neišvysčiau savasties nebuvimo kančioje suvokimo, esu toks pat kaip ir anksčiau, nesu pasiekęs išlavinusiojo (protą) stiprybės.” Tad tuomet jis aiškiai tai supranta. Bet jei, vienuoliai, vienuolio, įpratusio dažnai suvokti savasties nebuvimą kančioje, protas nesitapatina nei su šiuo kūnu su sąmone, nei su jokiais išoriniais objektais, nesisavina jų ir neturi savimanos; jei jis įveikė skirstymą, yra nurimęs ir tinkamai išsilaisvinęs, tas vienuolis turėtų suprasti: „Gerai išvysčiau savasties nebuvimo kančioje suvokimą, esu ne toks pat kaip anksčiau, esu pasiekęs išlavinusiojo (protą) stiprybę.” Tad tuomet jis aiškiai tai supranta. Vienuoliai, išlavintas, dažnai praktikuotas savasties nebuvimo kančioje suvokimas duoda didžiulę naudą ir vaisius, jis remiasi į nemirtingą elementą, jo viršūnė yra tai, kas yra nemirtinga. Ir taip, tai kas buvo pasakyta, buvo pasakyta dėl šios priežasties. Vienuoliai, išlavinti, dažnai praktikuoti, šie septyni suvokimai duoda didžiulę naudą ir vaisius, jie remiasi į nemirtingą elementą, jų viršūnė yra tai, kas yra nemirtinga.”