Juk išmintis į prasiskverbimą vedanti pasaulyje yra svarbiausia, ja teisingai suprantamas gimimo ir egzistencijos liovimasis. Dievybės ir žmonės pavydi tiems visiškai pabudusiems, atidiesiems, su išminties šypsena nešantiems paskutinįjį kūną.” Apie tai taip pat Palaimintasis kalbėjo. Taip aš girdėjau. Šviesuliai Aš girdėjau, kad taip tikrai bylojo Palaimintasis, taip bylojo Arahantas: „Šie, vienuoliai, du šviesuliai saugo pasaulį. Kokie du? Gėda ir sąžinės jausmas. Jei, vienuoliai, šie du šviesuliai nesaugotų pasaulio, čia nebūtų pripažįstama nei mama, nei teta, nei brolienė, nei mokytojo žmona ar garbingojo pono žmona. Pasaulis nusiristų į paleistuvystę, būtų kaip ožiai, avinai, gaidžiai, kiaulės, šunys ir šakalai. Bet dėl to gi, vienuoliai, kad šie du šviesuliai saugo pasaulį, čia pripažįstama mama, teta, brolienė, mokytojo žmona ar garbingojo pono žmona.” Apie tai Palaimintasis kalbėjo. Taip pasakyta apie tai: „Tie, kurie niekad neturi nei sąžinės, nei gėdos, nukrypo nuo šviesumo pagrindo, eina jie link gimimo ir mirties. Tie, kuriuose sąžinė ir gėda visada gerai įtvirtinti yra, auga tyrame gyvenime jie, nurimę, panaikinę naujus gimimus.” Apie tai taip pat Palaimintasis kalbėjo. Taip aš girdėjau. Kas negimę Aš girdėjau, kad taip tikrai bylojo Palaimintasis, taip bylojo Arahantas: