Neapykanta veda į pragaištį, neapykanta suaudrina širdį. Iš vidaus kylančio pavojaus žmogus nesupranta, nekenčiantis, nežino, kas yra gerai, nekenčiantis nemato Dhammos. Būna (tik) aklina tamsa, kai žmogų užvaldo neapykanta. Nuo to gi, kuris paliko neapykantą, kuris nenekenčia erzinančių dalykų, neapykanta nukrenta, kaip datulė nuo šakelės. Paklydimas veda į pragaištį, paklydimas suaudrina širdį. Iš vidaus kylančio pavojaus žmogus nesupranta, Paklydęs, nežino, kas yra gerai, paklydęs nemato Dhammos. Būna (tik) aklina tamsa, kai žmogų užvaldo paklydimas. Nuo to gi, kuris paliko paklydimą, kuris neklysta dėl klaidinančių dalykų, tas išsklaido visą paklydimą, kaip pakilusi saulė tamsą.” Apie tai taip pat Palaimintasis kalbėjo. Taip aš girdėjau. Devadata Aš girdėjau, kad taip tikrai bylojo Palaimintasis, taip bylojo Arahantas: