Mintys Aš girdėjau, kad taip tikrai bylojo Palaimintasis, taip bylojo Arahantas: „Tathagatai, vienuoliai, Arahantui, tobulai nušvitusiajam dažnai kyla dviejų rūšių mintys: mintys apie saugumą ir atskyrimą. Tathagata, vienuoliai, žavisi piktavališkumo nebuvimu, gėrisi piktavališkumo nebuvimu. Tam Tathagatai, vienuoliai, besižavinčiam piktavališkumo nebuvimu, besigėrinčiam piktavališkumo nebuvimu, dažnai kyla tokia mintis: „Šiuo elgesiu nieko nežaloju, nei silpnųjų, nei tvirtųjų”. Tathagata, vienuoliai, žavisi atsiskyrimu, gėrisi atsiskyrimu. Tam Tathagatai, vienuoliai, besižavinčiam atsiskyrimu, besigėrinčiam atsiskyrimu, dažnai kyla tokia mintis: „Visa, kas nedora, yra palikta.” Tad, vienuoliai, jūs taip pat gyvenkite žavėdamiesi piktavališkumo nebuvimu, gėrėdamiesi piktavališkumo nebuvimu. Jums, vienuoliai, gyvenantiems besižavint piktavališkumo nebuvimu, besigėrint piktavališkumo nebuvimu, dažnai kils tokia mintis: „Šiuo elgesiu nieko nežalojame, nei silpnųjų, nei tvirtųjų”. Gyvenkite žavėdamiesi atsiskyrimu, gėrėdamiesi atsiskyrimu. Jums, vienuoliai, gyvenantiems besidžiaugiant atsiskyrimu, besimėgaujant atsiskyrimu, dažnai kils tokia mintis: „Ko dar esti nedoro, kas nepalikta, ką paliksime?”” Apie tai Palaimintasis kalbėjo. Taip pasakyta apie tai: „Tathagatai, įveikusiam neįveikiamą, kyla dviejų rūšių mintys. Pirma minima mintis apie saugumą, o tuomet paaiškinta mintis apie atskyrimą. Išsklaidžiusįjį tamsą, įžengusįjį į kitą krantą, Galingąjį Išminčių, pasiekusįjį tikslą meistrą neturintį ydų, atsikračiusįjį nuodų, išsivadavusįjį, panaikinusįjį troškimą, tą Išminčių turintį paskutinįjį kūną, palikusįjį Mārą vadinu peržengusiuoju už senėjimo ribų.