„Vienuoliai, gyvenimas iš išmaldos – tai žemiausias gyvenimo būdas. Pasaulyje jį smerkia, sakydami: „Vaikštinėja elgeta nešinas dubeniu.” Tačiau, vienuoliai, kilnios šeimos žmonės tikslingai jį pasirenka. Ne dėl to, kad jie būtų verčiami valdžios ar banditų, ne iš baimės ar neturėjimo iš ko pragyventi, bet galvodami: „Esame kamuojami gimimo, senėjimo, mirties, liūdesio, raudojimo, skausmo, nusiminimo ir nevilties, kamuojami kančios, varginami kančios. Tikrai turi būti įmanoma pažinti viso šio kančios kalno baigtį.” Taip kilnios šeimos žmogus, žengė priekin iš namų į gyvenimą be namų. Tačiau jis yra gobšus, jis stipriai godi juslinių malonumų, turi piktanorišką mąstymą, blogus ketinimus, yra pamiršęs atidą, stokoja aiškaus supratimo, yra nesusitelkęs, klaidžiojančio proto, eilinių gebėjimų. Vienuoliai, kaip iš abiejų galų apdegęs nuodėgulis nuo kremacijos laužo vidury išteptas išmatomis nebus panaudotas malkoms nei kaime, nei miške, panašiai ir šis žmogus, sakau, neteko gyvenimo namuose gerovės ir neįgyvendino atsiskyrėliško gyvenimo tikslo.” Apie tai Palaimintasis kalbėjo. Taip pasakyta apie tai: „Netekęs gyvenimo namuose gerovės, neįgyvendinęs atsiskyrėliško gyvenimo tikslo, jis nyksta ir iššvaisto gyvenimą, pražūsta kaip nuodėgulis. Geltonais apdarais apsivynioję kaklus, amoralūs, nesitvardantys, blogiečiai dėl nelabų veiksmų atgimsta pragare. Geriau praryti geležies rutulį įkaitintą, panašu į ugnies liepsną, nei nedorajam, nesitvardančiajam mėgautis šalies nešamomis aukomis.” Apie tai taip pat Palaimintasis kalbėjo. Taip aš girdėjau. Viršutinių apdarų kraštas Aš girdėjau, kad taip tikrai bylojo Palaimintasis, taip bylojo Arahantas: