„Nei mūsų protas pakis, nei ištarsime piktus žodžius, atjausdami galvosime apie jo gerovę, būsime su geraširdiškumo kupinu protu, be vidinio pykčio. Gyvensime aprėpę tą žmogų geraširdiškumo sklidinu protu, ir atsiremdami į tai, aprėpsime visą pasaulį – viršų, apačią, šalis, visas kryptis – panašiu į katino odos maišą protu, sklidinu geraširdiškumo, didžiuliu, didingu, beribiu, be neapykantos, be piktavališkumo.” Štai taip, vienuoliai, turėtumėte mokyti save. Net, vienuoliai, jei banditai plėšikai dvirankiu pjūklu vieną po kitos nupjovinėtų kam galūnes, tas, kurio prote dėl to kiltų pyktis, negyventų pagal mano mokymą. Turėtumėte mokyti save taip: „Nei mūsų protas pakis, nei ištarsime piktus žodžius, atjausdami galvosime apie jo gerovę, būsime su geraširdiškumo kupinu protu, be vidinio pykčio. Gyvensime aprėpę tą žmogų geraširdiškumo sklidinu protu, ir atsiremdami į tai, aprėpsime visą pasaulį – viršų, apačią, šalis, visas kryptis – protu sklidinu geraširdiškumo, didžiuliu, didingu, beribiu, be neapykantos, be piktavališkumo.” Štai taip, vienuoliai, turėtumėte mokyti save. Jei, vienuoliai, nuolat atmintumėte šį palyginimo su pjūklu pamokymą, ar matote kokią nors kalbos rūšį, kurios negalėtumėte pakęsti?” „Ne, Garbusis.” „Todėl, vienuoliai, nuolat atminkite šį palyginimo su pjūklu pamokymą, tai jums ilgą laiką neš naudą ir laimę.” Štai ką pasakė Palaimintasis. Patenkinti tie vienuoliai džiaugėsi Palaimintojo žodžiais.