Jis dėvi ir kanapių drobę, dėvi ir pašukinę drobę, dėvi ir įkapes, dėvi ir išmestus skudurus, dėvi ir medžio žievės drobę, dėvi ir juodosios antilopės odą, dėvi ir iš juodosios antilopės odos pasiūtą apsiaustą, dėvi ir žolės apdarą, dėvi ir medžio žievės juostų apdarą, dėvi ir medžio drožlių apdarą, dėvi ir žmogaus plaukų antklodę, dėvi ir vilnos antklodę, dėvi ir pelėdos plunksnas. Jis išsirauna plaukus ir barzdą – gyvena praktikuodamas plaukų ir barzdos išsirovimą, praktikuoja stovėjimą – atsisako bet kokio sėdėjimo, tupi – gyvena praktikuodamas ilgus tupėjimus, guli ant spyglių – pasidaro lovą gulėti iš spyglių, gyvena praktikuodamas maudymąsi tris kartus per dieną, įskaitant vakarą. Taip jis gyvena praktikuodamas daugybę kūno kankinimo, kamavimo būdų. Po kūno žūties, po mirties jis atgimsta pragaištingoje, blogoje vietoje, kančių pasaulyje, pragare. Tai, vienuoliai, vadinama užsiėmimu Dhammos praktika, kuris yra ir dabar skausmingas, ir ateity neša skausmą. Ir koks, vienuoliai, yra užsiėmimas Dhammos praktika, yra skausmingas dabar, bet ateity neša laimę? Štai, vienuoliai, kažkas turi stiprų įgimtą geismą ir dėl geismo nuolat jaučia skausmą ir nepasitenkinimą, (kažkas) turi stiprią įgimtą neapykantą ir dėl neapykantos nuolat jaučia skausmą ir nepasitenkinimą, (kažkas) turi stiprų įgimtą paklydimą ir dėl paklydimo nuolat jaučia skausmą ir nepasitenkinimą. Jis su skausmu, su nepasitenkinimu, su ašaromis veide, verkdamas, praktikuoja tobulą, tyrą šventą gyvenimą. Jis po kūno žūties, po mirties atgimsta geroje vietoje, dangaus pasaulyje. Tai, vienuoliai, vadinama užsiėmimu Dhammos praktika, kuris yra skausmingas dabar, bet ateity neša laimę.