nesujungtus sausgyslėmis griaučius, išmėtytus į visas puses: vienur rankų kaulą, kitur padikaulį, vienur kulkšnies kaulą, kitur blauzdikaulį, vienur šlaunikaulį, kitur dubenkaulį, vienur šonkaulį, kitur stuburkaulį, vienur raktikaulį, kitur kaklo kaulą, vienur žandikaulį, kitur dantį, dar kitur kaukolę, sutelkia dėmesį į šitą patį kūną: „Šitas gi kūnas yra tokios pat prigimties, tokia (jo) ateitis, (jis) to neišvengs.” Taip, jis gyvena, stebėdamas kūną kaip kūną … Taip irgi, vienuoliai, vienuolis gyvena stebėdamas kūną kaip kūną. Toliau, vienuoliai, vienuolis panašiai kaip kad matydamas išmesto kapinėse lavono baltus kaulus, įgavusius kriauklės spalvą … pasenusių kaulų krūvą … supuvusius kaulus, pavirtusius dulkėmis, sutelkia dėmesį į šitą patį kūną: „Šitas gi kūnas yra tokios pat prigimties, tokia (jo) ateitis, (jis) to neišvengs.” Taip, jis gyvena, stebėdamas kūną kaip kūną viduje, arba gyvena, stebėdamas kūną kaip kūną išorėje, arba gyvena, stebėdamas kūną kaip kūną ir viduje, ir išorėje. Jis stebi kūne kilimo prigimtį, arba stebi kūne nykimo prigimtį, arba stebi kūne ir kilimo, ir nykimo prigimtį. Arba jame yra įtvirtinta atida: „Esti kūnas“, – kurios pakanka žinojimui ir nenutrūkstančiai atidai (palaikyti). Jis būna nepriklausomas ir nieko pasaulyje nesisavina. Taip irgi, vienuoliai, vienuolis gyvena stebėdamas kūną kaip kūną.

2. Jausmo tonų stebėjimas