Vienuoliai, kadaise praeityje čia pat Savatthyje gyveno namų šeimininkė vardu Vėdėhika. Ir apie tą namų šeimininkę Vėdėhiką buvo pasklidę tokie nuostabūs pagyros žodžiai: „Namų šeimininkė Vėdėhika yra švelni, namų šeimininkė Vėdėhika yra nuolanki, namų šeimininkė Vėdėhika yra romi.” Ir turėjo namų šeimininkė Vėdėhika, vienuoliai, tarnaitę vardu Kali. Ji buvo naginga, energinga, gerai atlikdavo savo darbą. Ir štai, vienuoliai, tarnaitė Kali taip pagalvojo: „Apie manąją ponią yra pasklidę tokie nuostabūs pagyros žodžiai: „Namų šeimininkė Vėdėhika yra švelni, namų šeimininkė Vėdėhika yra nuolanki, namų šeimininkė Vėdėhika yra romi.” Bet ar taip yra dėl to, kad mano ponioje netūno pyktis, ar ji jo tiesiog neišreiškia? Ir ar dėl to ji jo neišreiškia, kad aš gerai atlieku savo darbą, o ne dėl to, kad pyktis netūno joje? Kodėl man neišbandžius ponios?” Ir štai, vienuoliai, tarnaitė Kali atsikėlė, kai jau buvo diena. Tuomet, vienuoliai, namų šeimininkė Vėdėhika pasakė tarnaitei Kali: „Ei, Kali!” „Ką, ponia?” „Tu dėl ko vėlai kėleisi?” „Ne dėl nieko, ponia.” „Mat kaip, netikusi tarnaite! Ne dėl nieko jinai vėlai kėlėsi!” – pagalvojo ji susiraukusi iš pykčio ir nepasitenkinimo. Ir štai, vienuoliai, tarnaitė Kali pagalvojo: „Mano ponioje tūno pyktis, ji tiesiog jo neišreiškia. Pyktis tūno joje, bet ji neišreiškia jo dėl to, kad aš gerai atlieku savo darbą. Kodėl man ponios neišbandžius dar labiau?”