Kai, Mielieji, tauriųjų mokinys taip supranta valingus veiksmus, taip supranta valingų veiksmų šaltinį, taip supranta valingų veiksmų baigtį bei taip supranta kelią vedantį į valingų veiksmų baigtį, visiškai palikęs giluminį polinkį geisti, pašalinęs giluminį polinkį bjaurėtis, išrovęs giluminį polinkį į savimaną ir požiūrį „aš esu”, palikęs neišmanymą ir sukėlęs (tikrą) žinojimą, jis (tampa) tuo, kuris jau šiame gyvenime nutraukia kančią. Tai taip pat, Mielieji, padaro tauriųjų mokinį turinčiu teisingą požiūrį, ištiesintą požiūrį, patirtimi grįstą tikėjimą mokymu, pasiekusiuoju šią tikrąją Dhammą.” Pasidžiaugę „Labai gerai, Mielasis” … vienuoliai toliau jo paklausė: „Bet, Mielasis, ar yra dar kas …” „Yra, Mielieji. Kai, Mielieji, tauriųjų mokinys supranta neišmanymą, supranta neišmanymo šaltinį, supranta neišmanymo baigtį bei supranta kelią vedantį į neišmanymo baigtį, tai, Mielieji, padaro tauriųjų mokinį turinčiu teisingą požiūrį, ištiesintą požiūrį, patirtimi grįstą tikėjimą mokymu, pasiekusiuoju šią tikrąją Dhammą. Ir kas, Mielieji, yra neišmanymas, koks yra neišmanymo šaltinis, kokia yra neišmanymo baigtis, koks yra kelias vedantis į neišmanymo baigtį? Mielieji, nežinojimas apie kančią, nežinojimas apie kančios priežastį, nežinojimas apie kančios baigtį, nežinojimas apie kelią, vedantį į kančios baigtį – tai, Mielieji, vadinama neišmanymu. Dėl ydos atsiradimo kyla neišmanymas, dėl ydos liovimosi neišmanymas baigiasi, o kelias į neišmanymo baigtį – tai šis taurinantis aštuonialypis kelias, o būtent: teisingas požiūris … teisinga sutelktis.