Kai, Mielieji, tauriųjų mokinys taip supranta neišmanymą, taip supranta neišmanymo šaltinį, taip supranta neišmanymo baigtį bei taip supranta kelią vedantį į neišmanymo baigtį, visiškai palikęs giluminį polinkį geisti, pašalinęs giluminį polinkį bjaurėtis, išrovęs giluminį polinkį į savimaną ir požiūrį „aš esu”, palikęs neišmanymą ir sukėlęs (tikrą) žinojimą, jis (tampa) tuo, kuris jau šiame gyvenime nutraukia kančią. Tai taip pat, Mielieji, padaro tauriųjų mokinį turinčiu teisingą požiūrį, ištiesintą požiūrį, patirtimi grįstą tikėjimą mokymu, pasiekusiuoju šią tikrąją Dhammą.” Pasidžiaugę „Labai gerai, Mielasis,” patenkinti garbingojo Sariputos kalba, vienuoliai toliau jo paklausė: „Bet, Mielasis, ar yra dar kas padaro tauriųjų mokinį turinčiu teisingą požiūrį, ištiesintą požiūrį, patirtimi grįstą tikėjimą mokymu, pasiekusiuoju šią tikrąją Dhammą?” „Yra, Mielieji. Kai, Mielieji, tauriųjų mokinys supranta ydą, supranta ydõs šaltinį, supranta ydõs baigtį bei supranta kelią vedantį į ydõs baigtį, tai, Mielieji, padaro tauriųjų mokinį turinčiu teisingą požiūrį, ištiesintą požiūrį, patirtimi grįstą tikėjimą mokymu, pasiekusiuoju šią tikrąją Dhammą. Ir kas, Mielieji, yra yda, koks yra ydõs šaltinis, kokia yra ydõs baigtis, koks yra kelias vedantis į ydõs baigtį? Mielieji, esti šios trys ydos: juslinių malonumų geismo yda, būties troškimo yda ir neišmanymo yda. Dėl neišmanymo atsiradimo kyla yda, dėl neišmanymo liovimosi yda baigiasi, o kelias į ydõs baigtį – tai šis taurinantis aštuonialypis kelias, o būtent: teisingas požiūris … teisinga sutelktis.