Panašiai, vienuoliai, kaip kad jei ateitų žmogus pasiėmęs kastuvą ir krepšį. Jis pasakytų: „Paliksiu šią didžiąją žemę be žemės.” Ir jis pradėtų visur kasti, mėtyti žemę, spjaudyti ir šlapintis, galvodamas: „Liksi be žemės, liksi be žemės!” Kaip manote, vienuoliai, ar paliktų tas žmogus šią didžiąją žemę be žemės?” „Ne, Garbusis.” „Dėl kokios priežasties?” „Juk, Garbusis, ši didžioji žemė yra gili ir nepamatuojama. Nėra lengva ją palikti be žemės. Galiausiai tas žmogus išpeštų tik nuovargį ir apmaudą.” „Lygiai gi, vienuoliai, taip, kalba, kuria į jus gali kreiptis, turi penkis aspektus. Ji gali būti savalaikė ar nesavalaikė, teisinga ar melaginga, švelni ar šiurkšti, naudinga ar kenksminga, geraširdiška ar piktanoriška. Vienuoliai, ar kiti į jus kreipiasi savalaike ar nesavalaike kalba, ar kiti į jus kreipiasi teisinga ar melaginga kalba, ar kiti į jus kreipiasi švelnia ar šiurkščia kalba, ar kiti į jus kreipiasi naudinga ar kenksminga kalba, ar kiti į jus kreipiasi geraširdiška ar piktanoriška kalba, turėtumėte mokyti save taip: „Nei mūsų protas pakis, nei ištarsime piktus žodžius, atjausdami galvosime apie jo gerovę, būsime su geraširdiškumo kupinu protu, be vidinio pykčio. Gyvensime aprėpę tą žmogų geraširdiškumo sklidinu protu, ir atsiremdami į tai, aprėpsime visą pasaulį – viršų, apačią, šalis, visas kryptis – panašiu į žemę protu, sklidinu geraširdiškumo, didžiuliu, didingu, beribiu, be neapykantos, be piktavališkumo.” Štai taip, vienuoliai, turėtumėte mokyti save.