Taip neišmintingai kreipiančiajam dėmesį kyla viena iš šešių klaidingų pažiūrų. Kaip kažkas tikro ir užtikrinto, kyla požiūris: „Turiu „aš“.“ Arba kaip kažkas tikro ir užtikrinto, kyla požiūris: „Neturiu „aš“.“ Arba kaip kažkas tikro ir užtikrinto, kyla požiūris: „Aš suvokiu „aš“.“ Arba kaip kažkas tikro ir užtikrinto, kyla požiūris: „Aš suvokiu „aš“ nebuvimą.“ Arba kaip kažkas tikro ir užtikrinto, kyla požiūris: „Ne aš suvokiu „aš“.“ Arba jis laikosi tokio požiūrio: „Manasis „aš“, kuris kalba, jaučia bei patiria gerų ir nelabų veiksmų rezultatus įvairiuose (pasauliuose), tas mano „aš“ yra nekintamas, stabilus, amžinas, nepakeičiamas, jis per amžių amžius išliks toks pat.“ Tai, vienuoliai, vadinama klaidingu požiūriu, požiūrių džiunglėmis, požiūrių dykyne, požiūrių pasirodymu, požiūrių makalyne, požiūrių pančiais. Surištas pažiūrų pančiais, vienuoliai, neapmokytas, eilinis žmogus, neišsivaduoja nuo gimimo, senėjimo, mirties, liūdesio, raudojimo, skausmo, nepasitenkinimo ir nevilties. Neišsivaduoja iš kančios, aš sakau. Apmokytas gi, vienuoliai, tauriųjų mokinys, matęs tauriuosius, nusimanantis apie tauriųjų mokymą ir jo mokytas, matęs dorų žmonių, nusimanantis apie dorų žmonių mokymą ir jo mokytas, žino į ką dėmesys kreiptinas, o į ką nekreiptinas. Žinodamas į ką dėmesys kreiptinas, o į ką ne, jis nekreipia dėmesio ten, kur dėmesys nekreiptinas ir kreipia dėmesį ten, kur dėmesys kreiptinas. Ir į ką gi, vienuoliai, jis nekreipia dėmesio, nes ten dėmesys nekreiptinas? Į tai, vienuoliai, į ką kreipiant dėmesį, žmogui kyla dar nekilęs juslinių malonumų geismo antplūdis, ir auga jau kilęs juslinių malonumų geismo antplūdis; kyla dar nekilęs būties troškimo antplūdis, ir auga jau kilęs būties troškimo antplūdis; kyla dar nekilęs neišmanymo antplūdis, ir auga jau kilęs neišmanymo antplūdis – į tai jis nekreipia dėmesio, nes ten dėmesys nekreiptinas.