Lygiai gi, brahmane, taip kažkoks žmogus, iš tikėjimo žengė priekin iš namų į gyvenimą be namų, galvodamas: „Esu gimimo, senėjimo, mirties, liūdesio, raudojimo, skausmo, nepasitenkinimo ir nevilties vergas. Esu kančios vergas, kančios valdomas. Tikrai turi būti įmanoma pažinti viso šio kančios kalno užbaigą.” Taip palikęs pasaulietinį gyvenimą, jis pralobsta, tampa gerbiamu ir išgarsėja. Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis jaučia pasitenkinimą, įgyvendinti jo ketinimai. Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis save aukština, o kitus peikia: „Esu pralobęs, gerbiamas ir išgarsėjęs, o tie kiti vienuoliai nežinomi ir negerbiami.” Jis neužsidega noru, nededa pastangų pasiekti tai, kas yra aukščiau ir nuostabiau už pralobimą, garbę ir išgarsėjimą. Jis gyvena pasyviai ir yra aptingęs. Sakau, brahmane, kad jis panašus į tą žmogų, kuriam reikalinga branduolinė mediena, į ieškantįjį branduolinės medienos, kuris savo paieškose priėjęs prie galingo medžio su branduoline mediena, praleidęs branduolinę medieną, balaną, karną ir žievę, nukirstų ir surinktų lapus ir šakas, manydamas, kad tai branduolinė mediena. Tikslas, kuriam reikalinga branduolinė mediena, nebus pasiektas.”