Bet štai, vienuoliai, kažkoks kilnios šeimos žmogus, iš tikėjimo žengė priekin iš namų į gyvenimą be namų, galvodamas: „Esu gimimo, senėjimo, mirties, liūdesio, raudojimo, skausmo, nepasitenkinimo ir nevilties vergas. Esu kančios vergas, kančios valdomas. Tikrai turi būti įmanoma pažinti viso šio kančios kalno užbaigą.” Taip palikęs pasaulietinį gyvenimą, jis pralobsta, tampa gerbiamu ir išgarsėja. Jis nejaučia pasitenkinimo dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo, neįgyvendinti jo ketinimai. Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis savęs neaukština ir kitų nepeikia. Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis neapsvaigsta, netampa nerūpestingu, atsainiu. Būdamas budrus, jis sėkmingai pasiekia dorovės (tyrumą). Jis nejaučia pasitenkinimo dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo, neįgyvendinti jo ketinimai. Dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo jis savęs neaukština ir kitų nepeikia. Dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo jis neapsvaigsta, netampa nerūpestingu, atsainiu. Būdamas budrus, jis sėkmingai pasiekia sutelktį. Dėl to sutekties pasiekimo jis jaučia pasitenkinimą, įgyvendinti jo ketinimai. Dėl to sutelkties pasiekimo jis save aukština, o kitus peikia: „Esu susitelkęs, sukaupto proto, o tie kiti vienuoliai nesusitelkę, klaidžiojančio proto.” Dėl to sutelkties pasiekimo jis apsvaigsta, tampa nerūpestingas, atsainus. Buvimas atsainiu paverčia gyvenimą kančia.