Taip aš girdėjau. Kartą Palaimintasis buvo apsistojęs netoli Radžagahos, ant Grifų viršukalnės kalno. Ir štai Palaimintasis kreipėsi į vienuolius: „Štai, vienuoliai, kažkoks kilnios šeimos žmogus, iš tikėjimo žengė priekin iš namų į gyvenimą be namų, galvodamas: „Esu gimimo, senėjimo, mirties, liūdesio, raudojimo, skausmo, nepasitenkinimo ir nevilties vergas. Esu kančios vergas, kančios valdomas. Tikrai turi būti įmanoma pažinti viso šio kančios kalno užbaigą.” Taip palikęs pasaulietinį gyvenimą, jis pralobsta, tampa gerbiamu ir išgarsėja. Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis jaučia pasitenkinimą, įgyvendinti jo ketinimai. Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis save aukština, o kitus peikia: „Esu pralobęs, gerbiamas ir išgarsėjęs, o tie kiti vienuoliai nežinomi ir negerbiami.” Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis apsvaigsta, tampa nerūpestingas, atsainus. Buvimas atsainiu paverčia gyvenimą kančia. Panašiai, vienuoliai, kaip kad jei žmogus, kuriam reikalinga branduolinė mediena, ieškantis branduolinės medienos, savo paieškose priėjęs prie galingo medžio su branduoline mediena, praleidęs branduolinę medieną, balaną, karną ir žievę, nukirstų ir surinktų lapus ir šakas, manydamas, kad tai branduolinė mediena. Tai pamatęs geros regos žmogus pasakytų: „Šis gerbiamas žmogus nežino kas yra branduolinė mediena, kas balana, kas karna, kas žievė ir kas lapai ir šakos. Dėl to šis gerbiamas žmogus, kuriam reikalinga branduolinė mediena, ieškantis branduolinės medienos, savo paieškose priėjęs prie galingo medžio su branduoline mediena, praleidęs branduolinę medieną, balaną, karną ir žievę, nukirto ir surinko lapus ir šakas, manydamas, kad tai branduolinė medieną. Tikslas, kuriam reikalinga branduolinė mediena, nebus pasiektas.” Lygiai gi, vienuoliai, taip kažkoks kilnios šeimos žmogus, iš tikėjimo žengė priekin iš namų į gyvenimą be namų, galvodamas: „Esu gimimo, senėjimo, mirties, liūdesio, raudojimo, skausmo, nepasitenkinimo ir nevilties vergas. Esu kančios vergas, kančios valdomas. Tikrai turi būti įmanoma pažinti viso šio kančios kalno užbaigą.” Taip palikęs pasaulietinį gyvenimą, jis pralobsta, tampa gerbiamu ir išgarsėja. Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis jaučia pasitenkinimą, įgyvendinti jo ketinimai. „Esu pralobęs, gerbiamas ir išgarsėjęs, o tie kiti vienuoliai nežinomi ir negerbiami.” Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis apsvaigsta, tampa nerūpestingas, atsainus. Buvimas atsainiu paverčia gyvenimą kančia. Tokį, vienuoliai, vadina vienuoliu pasiėmusiu švento gyvenimo lapus ir šakas ir ties tuo sustojusiu pusiaukelėje.