Lygiai gi, vienuoliai, taip kažkoks kilnios šeimos žmogus, iš tikėjimo žengė priekin iš namų į gyvenimą be namų, galvodamas: „Esu gimimo, senėjimo, mirties, liūdesio, raudojimo, skausmo, nepasitenkinimo ir nevilties vergas. Esu kančios vergas, kančios valdomas. Tikrai turi būti įmanoma pažinti viso šio kančios kalno užbaigą.” Taip palikęs pasaulietinį gyvenimą, jis pralobsta, tampa gerbiamu ir išgarsėja. Jis nejaučia pasitenkinimo dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo, neįgyvendinti jo ketinimai. Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis savęs neaukština ir kitų nepeikia. Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis neapsvaigsta, netampa nerūpestingu, atsainiu. Būdamas budrus, jis sėkmingai pasiekia dorovės (tyrumą). Jis nejaučia pasitenkinimo dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo, neįgyvendinti jo ketinimai. Dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo jis savęs neaukština ir kitų nepeikia. Dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo jis neapsvaigsta, netampa nerūpestingu, atsainiu. Būdamas budrus, jis sėkmingai pasiekia sutelktį. Jis nejaučia pasitenkinimo dėl to sutelkties pasiekimo, neįgyvendinti jo ketinimai. Dėl to sutelkties pasiekimo jis savęs neaukština ir kitų nepeikia. Dėl to sutelkties pasiekimo jis neapsvaigsta, netampa nerūpestingu, atsainiu. Būdamas budrus, jis pasiekia žinojimą ir matymą. Dėl to žinojimo ir matymo jis jaučia pasitenkinimą, įgyvendinti jo ketinimai. Dėl to žinojimo ir matymo jis save aukština, o kitus peikia: „Gyvenu žinodamas ir matydamas, o tie kiti vienuoliai gyvena nežinodami ir nematydami.” Dėl to žinojimo ir matymo jis apsvaigsta, tampa nerūpestingas, atsainus. Buvimas atsainiu paverčia gyvenimą kančia. Tokį, vienuoliai, vadina vienuoliu pasiėmusiu švento gyvenimo balaną ir ties tuo sustojusiu pusiaukelėje.