„Vienuoliai, kai vienuolis siekia aukštesnio proto, laikas nuo laiko jis turėtų skirti dėmesio penkioms žymėms. Kokioms penkioms žymėms? Štai, vienuoliai, kai vienuoliui skiriant dėmesį kokiai nors (objekto) žymei dėl tos žymės jam kyla nelabų nedorų minčių, susijusių su troškimu, neapykanta ir paklydimu, jis turėtų skirti dėmesį kitai žymei, susijusiai su tuo, kas dora. Jam skiriant dėmesį kokiai nors kitai žymei, susijusiai su tuo, kas dora, bet kokios nelabos nedoros mintys, susijusios su troškimu, neapykanta ir paklydimu, jį apleidžia, baigiasi. Jas palikus, jo protas nurimsta, nutyla, susivienija ir susitelkia. Panašiai, vienuoliai, kaip įgudęs dailidė arba dailidės padėjėjas didesnį kuoliuką išmuštų, išimtų, ištrauktų naudodamas plonesnį, lygiai gi, vienuoliai, taip ir kai vienuoliui skiriant dėmesį kokiai nors (objekto) žymei dėl tos žymės jam kyla nelabų nedorų minčių, susijusių su troškimu, neapykanta ir paklydimu, jis turėtų skirti dėmesį kitai žymei, susijusiai su tuo, kas dora. Jam skiriant dėmesį kokiai nors kitai žymei, susijusiai su tuo, kas dora, bet kokios nelabos nedoros mintys, susijusios su troškimu, neapykanta ir paklydimu, jį apleidžia, baigiasi. Jas palikus, jo protas nurimsta, nutyla, susivienija ir susitelkia.