Ir kas, vienuoliai, yra materialios formos kartumas? Štai, vienuoliai, ta pati nuostabi moteris gali būti pamatyta vėliau, aštuoniasdešimtmetė, devyniasdešimtmetė, šimtametė, pasenusi, sulinkusi lyg gegnė, pakumpusi, besiremianti į lazdą, svyruojanti, kai eina, ligota, kurios jaunystė praėjo, subyrėjusiais dantimis, žilais plaukais, retais plaukais, praplikusi, išėjusiu dėmėmis kūnu. Kaip manote, vienuoliai, ar praeities graži ir daili išvaizda dingo ir kartumas tapo akivaizdus?” „Taip, Garbusis.” „Ir tai, vienuoliai, yra materialių formų kartumas. Toliau, vienuoliai, ta pati nuostabi moteris gali būti pamatyta serganti, kamuojama negalios, pakirsta ligos, gulinti savo pačios šlapime ir išmatose, kiti jai padėtų atsikelti ir atsigulti į lovą. Kaip manote, vienuoliai, ar praeities graži ir daili išvaizda dingo ir kartumas tapo akivaizdus?” „Taip, Garbusis.” „Ir tai, vienuoliai, yra materialių formų kartumas. Toliau, vienuoliai, tos pačios nuostabios moters lavonas gali būti pamatytas išmestas kapinėse, vienos dienos senumo, dviejų dienų senumo ar trijų dienų senumo, ištinęs, pamėlynavęs, pūvantis. Kaip manote, vienuoliai, ar praeities graži ir daili išvaizda dingo ir kartumas tapo akivaizdus?” „Taip, Garbusis.” „Ir tai, vienuoliai, yra materialių formų kartumas. Toliau, vienuoliai, tos pačios nuostabios moters lavonas gali būti pamatytas išmestas kapinėse, ėdamas varnų ar ėdamas vanagų, ėdamas maitvanagių ar ėdamas garnių, ėdamas šunų ar ėdamas tigrų, ėdamas laukinių žvėrių ar ėdamas šakalų ar ėdamas daugybės vabzdžių. Kaip manote, vienuoliai, ar praeities graži ir daili išvaizda dingo ir kartumas tapo akivaizdus?” „Taip, Garbusis.” „Ir tai, vienuoliai, yra materialių formų kartumas.