Panašiai, vienuoliai, kaip jei miške, girioje, prie didelės žemumos pelkės gyventų didelė stirnų banda. Atsirastų koks tai žmogus, siekiantis jos žlugimo, sužalojimo ir pavergimo. Jis paslėptų kelią, kuris yra saugus, geras, kuriuo džiugu eiti, atvertų klaidingą kelią ir atneštų stirną-jauką, pastatytų stirnos iškamšą. Ir štai tokiu būdu, vienuoliai, po kurio laiko ši didelė stirnų banda patirtų netektis ir nelaimę. Bet, vienuoliai, atsirastų koks tai žmogus, siekiantis tos bandos gerovės, naudos, apsaugos nuo jungo. Jis atvertų kelią, kuris yra saugus, geras, kuriuo džiugu eiti, paslėptų klaidingą kelią ir pašalintų stirną-jauką, sunaikintų stirnos iškamšą. Ir štai tokiu būdu, vienuoliai, po kurio laiko ši didelė stirnų banda suklestėtų, užaugtų, visiškai išsivystytų. Šį palyginimą, vienuoliai, daviau tam, kad perteikčiau prasmę. Ir štai kokia čia glūdi prasmė: Didelė žemumos pelkė, vienuoliai, – tai juslinių malonumų metafora. Didelė stirnų banda, vienuoliai, – tai būtybių metafora. Žmogus, siekiantis žlugimo, sužalojimo ir pavergimo, vienuoliai, – tai piktojo Māros metafora. Klaidingas kelias, vienuoliai, – tai neteisingo aštuonialypio kelio metafora, o būtent, neteisingo požiūrio, neteisingo ketinimo, neteisingos kalbos, neteisingo veiksmo, neteisingų pragyvenimo šaltinių, neteisingos atidos ir neteisingos sutelkties (metafora). Stirna-jaukas, vienuoliai, – tai džiugesio ir aistros metafora. Stirnos iškamša, vienuoliai, – tai neišmanymo metafora. Žmogus, siekiantis gerovės, naudos, saugumo, vienuoliai, – tai Tathagatos, arahanto, tobulai nušvitusio Budos metafora. Kelias, kuris yra saugus, geras, kuriuo džiugu eiti, vienuoliai, – tai taurinančiojo aštuonialypio kelio metafora, o būtent, teisingos pažiūros, teisingo ketinimo, teisingos kalbos, teisingo veiksmo, teisingų pragyvenimo šaltinių, teisingos pastangos, teisingos atidos ir teisingos sutelkties (metafora).