Jei, vienuoliai, vienuoliui stengiantis pamiršti tas mintis ir nekreipiant į jas dėmesio, vis vien kyla blogos nedoros mintys, susijusios su troškimu, neapykanta ir paklydimu, tas vienuolis turėtų skirti dėmesį tų minčių formavimosi nuraminimui. Jam skiriant dėmesį tų minčių formavimosi nuraminimui, bet kokios blogos nedoros mintys, susijusios su troškimu, neapykanta ir paklydimu, jį apleidžia, baigiasi. Jas palikus, jo protas nurimsta, nutyla, susivienija ir susitelkia. Panašiai, vienuoliai, kaip kad jei greitai einantis žmogus pagalvotų: „Kodėl einu greitai? O kas, jeigu eičiau lėtai?” Ir jis (pradėtų) eiti lėtai. (Tada) jis taip pagalvotų: „Kodėl einu lėtai? O kas, jeigu sustočiau?” Ir jis sustotų. (Tada) jis taip pagalvotų: „Kodėl stoviu? O kas, jeigu atsisėsčiau?” Ir jis atsisėstų. (Tada) jis taip pagalvotų: „Kodėl sėdžiu? O kas, jeigu prigulčiau?” Ir jis prigultų. Taip, vienuoliai, tas žmogus vieną po kitos pakeistų grubesnę pozą subtilesne. Lygiai gi, vienuoliai, taip, jei vienuoliui stengiantis pamiršti tas mintis ir nekreipiant į jas dėmesio, vis vien kyla blogos nedoros mintys, susijusios su troškimu, neapykanta ir paklydimu, tas vienuolis turėtų skirti dėmesį tų minčių formavimosi nuraminimui…