Bet štai, brahmane, kažkoks žmogus, iš tikėjimo žengė priekin iš namų į gyvenimą be namų, galvodamas: „Esu gimimo, senėjimo, mirties, liūdesio, raudojimo, skausmo, nepasitenkinimo ir nevilties vergas. Esu kančios vergas, kančios valdomas. Tikrai turi būti įmanoma pažinti viso šio kančios kalno užbaigą.” Taip palikęs pasaulietinį gyvenimą, jis pralobsta, tampa gerbiamu ir išgarsėja. Jis nejaučia pasitenkinimo dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo, neįgyvendinti jo ketinimai. Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis savęs neaukština ir kitų nepeikia. Jis užsidega noru, deda pastangas pasiekti tai, kas yra aukščiau ir nuostabiau už pralobimą, garbę ir išgarsėjimą. Jis gyvena aktyviai ir nėra aptingęs. Jis sėkmingai pasiekia dorovės (tyrumą). Jis nejaučia pasitenkinimo dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo, neįgyvendinti jo ketinimai. Dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo jis savęs neaukština ir kitų nepeikia. Jis užsidega noru, deda pastangas pasiekti tai, kas yra aukščiau ir nuostabiau už dorovės (tyrumo) pasiekimą. Jis gyvena aktyviai ir nėra aptingęs. Jis sėkmingai pasiekia sutelktį. Dėl to sutekties pasiekimo jis jaučia pasitenkinimą, įgyvendinti jo ketinimai. Dėl to sutelkties pasiekimo jis save aukština, o kitus peikia: „Esu susitelkęs, sukaupto proto, o tie kiti vienuoliai nesusitelkę, klaidžiojančio proto.” Jis neužsidega noru, nededa pastangų pasiekti tai, kas yra aukščiau ir nuostabiau už sutelkties pasiekimą. Jis gyvena pasyviai ir yra aptingęs. Sakau, brahmane, kad jis panašus į tą žmogų, kuriam reikalinga branduolinė mediena, į ieškantįjį medžio branduolinės medienos, kuris savo paieškose priėjęs prie galingo medžio su branduoline mediena, praleidęs branduolinę medieną ir balaną, nukirstų ir surinktų karną, manydamas, kad tai branduolinė mediena. Tikslas, kuriam reikalinga branduolinė mediena, nebus pasiektas.”