Bet štai, brahmane, kažkoks žmogus, iš tikėjimo žengė priekin iš namų į gyvenimą be namų, galvodamas: „Esu gimimo, senėjimo, mirties, liūdesio, raudojimo, skausmo, nepasitenkinimo ir nevilties vergas. Esu kančios vergas, kančios valdomas. Tikrai turi būti įmanoma pažinti viso šio kančios kalno užbaigą.” Taip palikęs pasaulietinį gyvenimą, jis pralobsta, tampa gerbiamu ir išgarsėja. Jis nejaučia pasitenkinimo dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo, neįgyvendinti jo ketinimai. Dėl to pralobimo, garbės ir išgarsėjimo jis savęs neaukština ir kitų nepeikia. Jis užsidega noru, deda pastangas pasiekti tai, kas yra aukščiau ir nuostabiau už pralobimą, garbę ir išgarsėjimą. Jis gyvena aktyviai ir nėra aptingęs. Jis sėkmingai pasiekia dorovės (tyrumą). Jis nejaučia pasitenkinimo dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo, neįgyvendinti jo ketinimai. Dėl to dorovės (tyrumo) pasiekimo jis savęs neaukština ir kitų nepeikia. Jis užsidega noru, deda pastangas pasiekti tai, kas yra aukščiau ir nuostabiau už dorovės (tyrumo) pasiekimą. Jis gyvena aktyviai ir nėra aptingęs. Jis sėkmingai pasiekia sutelktį. Jis nejaučia pasitenkinimo dėl to sutelkties pasiekimo, neįgyvendinti jo ketinimai. Dėl to sutelkties pasiekimo jis savęs neaukština ir kitų nepeikia. Jis užsidega noru, deda pastangas pasiekti tai, kas yra aukščiau ir nuostabiau už sutelkties pasiekimą. Jis gyvena aktyviai ir nėra aptingęs. Jis pasiekia žinojimą ir matymą. Jis nejaučia pasitenkinimo dėl to žinojimo ir matymo, neįgyvendinti jo ketinimai. Dėl to žinojimo ir matymo jis savęs neaukština ir kitų nepeikia. Jis užsidega noru, deda pastangas pasiekti tai, kas yra aukščiau ir nuostabiau už žinojimą ir matymą. Jis gyvena aktyviai ir nėra aptingęs. Ir kas, brahmane, yra aukščiau ir nuostabiau už žinojimą ir matymą? Štai, brahmane, vienuolis, atsiskyręs nuo juslinių malonumų, atsiskyręs nuo nedorų būsenų, pasiekia ir buvoja iš atsiskyrimo gimusioje ekstazėje ir palaimoje su (proto) kreipimu ir išlaikymu – pirmojoje džhanoje.