Ir kaip, vienuoliai, vienuolis gyvena stebėdamas jausmo tonus kaip jausmo tonus? Štai, vienuoliai, vienuolis, jausdamas malonų jausmo toną, supranta: „Jaučiu malonų jausmo toną”, – jausdamas nemalonų jausmo toną, supranta: „Jaučiu nemalonų jausmo toną“, – jausdamas nei nemalonų, nei malonų jausmo toną, supranta: „Jaučiu nei nemalonų, nei malonų jausmo toną.“ Jausdamas žemišką malonų jausmo toną, jis supranta: „Jaučiu žemišką malonų jausmo toną”, – jausdamas dvasinį malonų jausmo toną, supranta: „Jaučiu dvasinį malonų jausmo toną”. Jausdamas žemišką nemalonų jausmo toną, jis supranta: „Jaučiu žemišką nemalonų jausmo toną“, – jausdamas dvasinį nemalonų jausmo toną, supranta: „Jaučiu dvasinį nemalonų jausmo toną“. Jausdamas žemišką nei nemalonų, nei malonų jausmo toną, jis supranta: „Jaučiu žemišką nei nemalonų, nei malonų jausmo toną“, – jausdamas dvasinį nei nemalonų, nei malonų jausmo toną, supranta: „Jaučiu dvasinį nei nemalonų, nei malonų jausmo toną.“ Taip, jis gyvena, stebėdamas jausmo tonus kaip jausmo tonus viduje, arba gyvena, stebėdamas jausmo tonus kaip jausmo tonus išorėje, arba gyvena, stebėdamas jausmo tonus kaip jausmo tonus ir viduje, ir išorėje. Jis stebi jausmo tonuose kilimo prigimtį, arba stebi jausmo tonuose nykimo prigimtį, arba stebi jausmo tonuose ir kilimo, ir nykimo prigimtį. Arba jame yra įtvirtinta atida: „Esti jausmo tonas“, – kurios pakanka žinojimui ir nenutrūkstančiai atidai (palaikyti). Jis būna nepriklausomas ir nieko pasaulyje nesisavina. Taip irgi, vienuoliai, vienuolis gyvena stebėdamas jausmo tonus kaip jausmo tonus.

3. Proto stebėjimas