„Štai, Garbusis, medituojant vienumoje, mane aplankė tokios mintys: „Šios pažiūros yra Palaimintojo neišreikštos, atidėtos, atmestos: „pasaulis yra amžinas”, arba „pasaulis nėra amžinas” … arba „Tathāgata nei egzistuoja, nei neegzistuoja po mirties” – to man Palaimintasis nepareiškė. Tai manęs nedžiugina, man tai nepriimtina. Tad, nuėjęs pas Palaimintąjį, aš paklausiu apie šį reikalą. Jeigu Palaimintasis man pareikš, kad „pasaulis yra amžinas”, arba „pasaulis nėra amžinas” … arba „Tathagata nei egzistuoja, nei neegzistuoja po mirties”, tada aš gyvensiu šventą gyvenimą pagal Palaimintąjį. O jeigu jis man nepareikš, kad „pasaulis yra amžinas”, arba „pasaulis nėra amžinas” … arba „Tathagata nei egzistuoja, nei neegzistuoja po mirties”, tada, palikęs šį mokymąsi, grįšiu į žemesnį (pasaulietinį) gyvenimą.” Jei Palaimintasis žino, kad „pasaulis yra amžinas”, tegul Palaimintasis man pareiškia: „Pasaulis yra amžinas”. Jei Palaimintasis žino, kad „pasaulis nėra amžinas”, tegul Palaimintasis man pareiškia: „Pasaulis nėra amžinas”. O jei Palaimintasis nežino, ar „pasaulis yra amžinas”, ar „pasaulis nėra amžinas”, tai nežinančiam ir nematančiam (dera pasakyti) tiesiai šviesiai: „Nežinau, nematau”. Jei Palaimintasis žino, kad „pasaulis yra ribotas” …