„Išties, Sėnija, nepagauni, kai sakau: „Pakaks, Sėnija, nesvarbu, neklausk manęs to.” Bet tiek to, paaiškinsiu tau tai. Štai, Sėnija, kažkas ištisai lavina iki tobulumo karvės įžadus, ištisai lavina iki tobulumo karvės dorovę, ištisai lavina iki tobulumo karvės galvoseną, ištisai lavina iki tobulumo karvės elgesį. Visa tai lavinęs, po kūno žūties, po mirties jis atgimsta karvių draugijoje. Bet jei jis laikosi tokių pažiūrų: „Šios dorovės, įžadų, savęs kankinimo ar skaistaus gyvenimo dėka atgimsiu dievybe arba viena iš dievybių,”– tai jo neteisingas požiūris. Sakau, Sėnija, kad to, kas laikosi neteisingo požiūrio, laukia vienas iš dviejų likimų: pragaras arba gyvūnų pasaulis. Tokiu būdu, Sėnija, geriausiu atveju besilaikantis karvės įžadų atgimsta karvių draugijoje, blogiausiu – pragare.” Kai tai buvo pasakyta, kolijietis Puna besilaikantis karvės įžadų pradėjo verkti, ašaroti. Ir štai Palaimintasis pasakė nuogaliui asketui Sėnijai besilaikančiam šuns įžadų: „To, Sėnija, nepagavai, kai sakiau: „Pakaks, Sėnija, nesvarbu, neklausk manęs to.” (Puna:) „Ne dėl to, Garbusis, verkiu, ką Palaimintasis pasakė. Nors ir esu tas, kuris tuos karvės įžadus seniai teisingai suprato ir taiko. Garbusis, pasikliauju Palaimintuoju taip, kad tikiu, jog Palaimintasis gali taip pamokyti Dhammos, kad ir aš palikčiau tuos karvės įžadus, ir nuogalius asketas Sėnija besilaikantis šuns įžadų paliktų tuos šuns įžadus.” „Ką gi, Puna, klausyki, sutelki visą dėmesį, aš kalbėsiu.” „Taip, Garbusis,” – atsakė Palaimintajam kolijietis Puna besilaikantis karvės įžadų. Palaimintasis pasakė štai ką:
