Tuo gi pat metu princui Abhajai ant kelių gulėjo mažylis kūdikis. Ir štai Palaimintasis pasakė princui Abhajai: „Ką manai, prince, „Jei šis vaikas ar dėl tavo aplaidumo, ar dėl auklės aplaidumo į burną įsikištų pagalį ar akmenį, ką jam padarytum?” „Ištraukčiau jį, Garbusis. O jei, Garbusis, pabandžius nepavyktų ištraukti, kaire ranka laikydamas galvą, ištraukčiau jį sulenktu dešinės rankos pirštu, net jei tai (sužeistų vaiką) iki kraujo. Dėl kokios priežasties? Todėl, Garbusis, kad turiu atjautos vaikui.” „Lygiai gi, prince, taip, kai Tathagata, žino, kad žodžiai yra melagingi, netikri, kenksmingi ir kitiems nemieli bei nemalonūs, jis jų nekalba. Taip pat kai žino, kad žodžiai yra teisingi, tikri, bet kenksmingi ir kitiems nemieli bei nemalonūs, jis jų nekalba. Tačiau, kai žino, kad žodžiai yra teisingi, tikri, naudingi, bet kitiems nemieli bei nemalonūs, jis žino tinkamą laiką jiems išdėstyti. Kai žino, kad žodžiai yra melagingi, netikri, kenksmingi, nors kitiems mieli bei malonūs, jis jų nekalba. Taip pat kai žino, kad žodžiai yra teisingi, tikri, bet kenksmingi, nors ir kitiems mieli bei malonūs, jis jų nekalba. Tačiau, kai žino, kad žodžiai yra teisingi, tikri, naudingi ir kitiems mieli bei malonūs, jis žino tinkamą laiką šiems išdėstyti. Dėl kokios priežasties? Todėl, prince, kad Tathagata turi atjautos gyvosioms būtybėms.” „Kai, Garbusis, išmintingi valdininkai, brahmanai, namų šeimininkai ar atsiskyrėliai paruošę klausimą ateina pas Tathagatą ir užduoda jį, ar Palaimintasis prieš tai jau pagalvojo: „Kai pas mane ateis ir užduos tokį klausimą, į jį atsakysiu šitaip,” – ar atsakymas ateina Tathagatai ten pat vietoje?” „Paklausiu, prince, tavęs kai ko atgal. Kaip tau atrodo tinkama, taip ir atsakyki. Ką manai, prince, ar esi vežimo dalių žinovas?” „Taip, Garbusis.” „Ką manai, prince, jei pas tave ateitų ir paklaustų: „Kaip vadinasi ši vežimo dalis?” – ar būsi prieš tai jau pagalvojęs: „Kai pas mane ateis ir užduos tokį klausimą, į jį atsakysiu šitaip,” – ar atsakymas ateis ten pat vietoje?”