Taip aš girdėjau. Kartą Palaimintasis buvo apsistojęs Kolijų krašte prie Kolijų miestelio Halidavasana. Ir štai kolijietis Puna nuogalius asketas besilaikantis karvės įžadų ir Sėnija besilaikantis šuns įžadų nuėjo pas Palaimintąjį. Atėję, kolijietis Puna nuogalius asketas besilaikantis karvės įžadų pasveikino Palaimintąjį ir atsisėdo iš šono. Sėnija gi besilaikantis šuns įžadų apsikeitė su Palaimintuoju mandagiais sveikinimais ir draugiškais žodžiais ir apsisukęs ratu kaip šuo atsisėdo iš šono. Sėdėdamas šalia kolijietis Puna nuogalius asketas besilaikantis karvės įžadų štai ką pasakė Palaimintajam: „Garbusis, šis nuogalius asketas Sėnija besilaikantis šuns įžadų daro sunkiai padaromą, valgo maistą numestą ant žemės. Tuos šuns įžadus jis seniai teisingai suprato ir taiko. Koks jo likimas? Koks jo kitas gyvenimas?” „Pakaks, Puna, nesvarbu, neklausk manęs to.” Antrą kartą kolijietis Puna nuogalius asketas besilaikantis karvės įžadų… Trečią kartą kolijietis Puna nuogalius asketas besilaikantis karvės įžadų pasakė Palaimintajam: „Garbusis, šis nuogalius asketas Sėnija besilaikantis šuns įžadų daro sunkiai padaromą, valgo maistą numestą ant žemės. Tuos šuns įžadus jis seniai teisingai suprato ir taiko. Koks jo likimas? Koks jo kitas gyvenimas?”