Maistas, kurį vartoja Garbus Gotama, pasižymi aštuoniais veiksniais. Tai ne pramogai, ne malonumui, ne grožio ar patrauklumo puoselėjimui, o tik tam, kad kūnas būtų tvirtas ir sveikas, kad numalšintų alkį ir palaikytų šventą gyvenimą. Jis svarsto: „Taip panaikinsiu seną alkio jausmą ir nesukelsiu naujo persivalgymo jausmo, ir dėl to negausiu priekaištų bei gyvensiu lengvai.” Pavalgęs, gaudamas vandenį dubeniui išplauti, jis dubenį nei pakelia, nei nuleidžia, nei prisitraukia, nei atkiša. Jis priima vandens dubeniui nei per mažai, nei per daug. Jis plauna dubenį nesukeldamas purslų triukšmo. Jis plauna dubenį jo neapversdamas. Jis nestato dubens ant grindų, kad nusiplautų rankas: nusiplaudamas rankas, išplauna ir dubenį, išplaudamas dubenį, nusiplauna ir rankas. Jis išpila vandenį iš dubens nei per toli, nei per arti ir neišteškia jo aplink. Pavalgęs, jis pastato dubenį ant grindų nei per toli, nei per arti, ir jis nėra nei pernelyg nerūpestingas dėl dubens, nei pernelyg susirūpinęs dėl jo. Pavalgęs jis kurį laiką pasėdi tylėdamas, bet palaiminimui skirto laiko nepraleidžia. Pavalgęs jis suteikia palaiminimą nekritikuodamas valgio ar tikėdamasis kito valgio. Vien kalba apie Dhammą jis pamoko, įkvepia susirinkusiuosius, įžiebia juose ugnelę, pradžiugina juos. Pamokęs, įkvėpęs susirinkusiuosius, įžiebęs juose ugnelę, pradžiuginęs juos, jis pakyla nuo savo vietos ir išeina. Jis eina nei per greitai, nei per lėtai ir ne taip, kaip tas, kuris nori ištrūkti.