Ir štai Palaimintasis pasakė Punai nuogaliui asketui besilaikančiam karvės įžadų: „To, Puna, nepagavai, kai sakiau: „Pakaks, Puna, nesvarbu, neklausk manęs to”. (Sėnija:) „Ne dėl to, Garbusis, verkiu, ką Palaimintasis pasakė. Nors ir esu tas, kuris tuos šuns įžadus seniai teisingai suprato ir taiko. Štai, Garbusis, kolijietis Puna besilaikantis karvės įžadų. Tuos karvės įžadus jis seniai teisingai suprato ir taiko. Koks jo likimas? Koks jo kitas gyvenimas?” „Pakaks, Sėnija, nesvarbu, neklausk manęs to.” Antrą kartą Sėniija nuogalius asketas… Trečią kartą nuogalius asketas Sėnija besilaikantis šuns įžadų pasakė Palaimintajam: „Štai, Garbusis, kolijietis Puna besilaikantis karvės įžadų. Tuos karvės įžadus jis seniai teisingai suprato ir taiko. Koks jo likimas? Koks jo kitas gyvenimas?”